. . .

Mano venomis teka mėlynas vakaras.
Širdis plaka ne dūžiais, o mušdama taktus...
Mano saujoj ledinėje švelniai užgimsta
Jaunas, baikštus, ugniaplaukis pavasaris.

Mano veidas – kelionė. Aukštumos, žemumos...
Mano kojos įkaltos tėviškės žemėje...
Ir sapnai mano tamsūs iš miegų žadina...
Nors saujoj ir spurda jaunutis pavasaris...

Mano mintys tai- upė. Šniokščianti, pykstanti.
Mano akys – tai debesys. Lyjantys, sningantys. . .
Mano lūpose žodžiai keliauja į užmarštį,
O saujoje spaudžiu pavasarį dūstantį. . .