Ai. . . Tiek jau to. . .

Kambary tamsu ir šilta. Sesės vaniliniai smilkalai užtvindė visą namą. Net mano kambarį. . . Na ir kodėl man taip nepatinka ta suknista vanilė?. . . Kur baigiau? A. Šilta, blausiai šviečia žydrokas kompiuterio ekranas. . . Padariau išvadą, kad man jau seniai žiauriai patinka Apocalyptica. O ypatingai, kai liūdna arba užpuola sunkus, bei lėtai ir skausmingai žudantis, vienatvės jausmas (koks yra būtent dabar). Nors kai kurie jų gabalai esant tokiai situacijai ir varo depresiją. Bet velniškai gražu. . . Net norėčiau mokėt grot violončele. . .

Taigi, skaudančia širdim patylinu garsą (juk tai Apocalyptica...), nes sesė miega. Mano mažoji harpija. Bet aš ją myliu. Ir žinau, kad ji nėra tokia bjauri, kokia dedasi. Na kažkiek bjauri tikrai yra. . . Bet gal išaugs? Tiek to. . .

Jau gerą pusvalandį sėdžiu ir kaip koks mankurtas bukai žiūriu į vieną tašką. T.y. į pusgaišę musę, kuri nežinia kaip ir iš kur ir kokio tikslo vedina, sugebėjo įsibrukt į kambarį, o dabar, sakyčiau, nekoordinuotai ropinėja ant mano švaraus stalo, ant švarios šaltos rankos, ant ne tokios švarios klaviatūros, labai ilgai maivosi ant delete klavišo, bet dar ilgiau sukinėjasi prie to visai neskanaus, gražaus žalio obuolio. . . O štai jai jis pasirodo skanus. . . Ir kažkodėl įsivaizduoju, kad ji blogai jaučiasi. Nežinau. . . Būtų didesnė, sakyčiau, kad akyse įžvelgiu priešmirtinę agoniją. Bet kad tų nelaimingų musės akių aš nė velnio neįmatau. . . Tiksliau matau, kad jos panašios į dvi rudas pokreives pupas. Bet tokias mažas mažas. . . Ir jose nieko neįžvelgiu. Čia tau ne žmogaus akys. . . Man labai gražu žmonių akys. Mėlynos, pilkos ir žalios. Ir dar juodos. Tai gražiausia, ką turi žmogus. Ta prasme iš fizinių savybių. Deja mano akys negražios. Nedidelės, pilkšvai žalsvos ir dar su gelsvais brūkšniukais. . . Nors čia nuo apšvietimo priklauso. . . Pavydžiu žmonėm didelių ir išraiškingų akių. Bet ką jau padarysi. Neturiu tai neturiu. Bus gerai ir šitos. . .

Žiauru. Prirašiau apie muses. Nelabai žinau kodėl, bet jau netrinsiu. Tegul būna. . . O va musę šaltakraujiškai užmušiau. Tik negerai, kad tai padariau su knyga. Haruki Murukami knyga. . . Ir padariau dar vieną genialią išvadą: kad to daryti man nereikėjo. . . Hm. . .

Na ir kodėl, po galais, man taip šuniškai liūdna pasidarė?! Gal kad praėjo dar vieni metai, o aš nenuveikiau nieko prasmingo, naudingo, gražaus, gero žmonijai, draugams, pasauliui, mamai, tėtei, sesei, močiutei, sau?. . . O gal, kad bijau ateities? Bet greičiausiai tai elementariai važiuoja stogas. Nebevalgau ir nebemiegu. Tiksliau – darau tai minimaliai. Nėra poreikio. Ir darosi truputį nesmagu. Nes jaučiuosi keistai nesveikai liguistai patenkinta, bet lygiai taip pat kvailai liūdna. Ir nieko nebenoriu. Praėjusios trys dienos buvo labai geros ir gerai jaučiausi, tik migrena nepraėjo. O štai šiandien grįžo įprastinė nuotaika ir savijauta. . . Pasiilgau Giedrutės ir Monikutės. . . :[ Pasiilgau žmonių. . . Pasiilgau miesto. Nekenčiu šito menkai civilizacijos tepaliesto užkampio. Kalėjimas. O tėvam patinka. Taigi. . .

Ir aplamai viskas ganėtinai, atsiprašant, šūdinai man klojasi pastaraisiais mėnesiais. O dar plius atostogos grėsmingai artėja prie finišo tiesiosios. Per jas taip pat nieko doro nepadariau. Ir istorijos olimpiadai nepasiruošiau. Todėl dabar imu paniškai bijot susimaut. O taip ir bus. Nes tie partizanai manęs visai nedomina. Neįdomu ir jau per gerklę išlindę tos jų kovos. Atsiprašau, bet patriotizmas manyje įsižiebia tik žiūrint futbolą, krepšinį ir euroviziją. Nes Lietuvos nemyliu, nors gimiau praktiškai per tuos sausio 13 įvykius. Ir Dievu netikiu, nors močiutė auklėjo labai katalikiškai. Matyt per anksti enciklopedijas pradėjau skaityt, ir supratau, kad močiutė mane išdūrinėja, nes žemė atsirado kiek kitaip nei ji sakė. Žmogus taipogi. Čia per Darviną ir jo teoriją. . . Ir kirilicos nemoku, nors rusų mokausi jau daug metų. Ir noriu motociklo, nors dėdė užsimušė juo važiuodamas. Ir negeriu alkoholio, nors ir skanu, tačiau nesveika. . . Ir man. . .

Ai. . . Tiek jau to. . .