Šiąnakt sapnavau savo pačios laidotuves. Jau trečią kartą. Bliamba. . . Nepatiko man. Visai nepatiko. Ir viskas taip tikroviška. . . Net tą kvapą jaučiau. Brr. . .Viskas taip ryšku. . . Einu mano miško keliuku, ruduo, visur lapai, labai šviečia saulė, lengvas vėjas, klausausi Led Zeppelin, niūniuoju, o rankoj baltų chrizantemų glėbys. Žodžiu viskas kaip turi būt. Pareinu, o kieme pilna mašinų. Ramiai įeinu į namus, į svetainę, o ten daugybė žmonių. Visi mano draugai, giminės, pažįstami. . . Visur vainikai, gėlės, žvakės, kažkokia neaiški muzika, šnabždesiai. . . Daug kas ašaroja. (Man visada baisiai įdomu kas verks per mano laidotuves :D) Žodžiu, pasisveikinu su kai kuriais, padedu gėles, nueinu į kampą atsisėst, tik staiga numirėlė ima sėstis karste (bus man tuos siaubiakus žiūrėt. . .) Atsisėda, užpučia žvakes prie karsto, atsisuka į mane, šypteli, pamojuoja, ir vėl tvarkingai atsigula. Ką mąstyt? Ai, kai mojavo, pamačiau nuo ko mirė- nuo riešo iki alkūnytės tvarkingai perpjautos venos. Ir tada suvokiu, kad ten aš. Tokia kažkokia graži, juodam karstuky, juoda suknele, visa baltut baltutėlė, tik akys tokios didelės ir gyvos. . .
Baisu. Dabar vėdinu kambarį, nes tas chrizantemų kvapas. . . Žiauru.
1 komentaras:
Ooo taip ir man taip būna. Kartais po tokių tikroviškų ir nesmagių sapnų ilgai nejaukiai jaučiuos ir nerandu su vietos. ;//
Rašyti komentarą