Velniop. . .

Velniop tas Kalėdas.

Ateis ir vėl dings lyg visai nė nebuvę. . . (O kas bjauriauia, jog ta proga net nesusiprotėjo pasnigt!)
O po savęs paliks daugybę šlamšto, ilgesio, neišsipildžiusių ar neišpildytų pažadų, priesaikų ir norų. . .

Pasimirš šurmulys, prekybininkai lengviau atsipūs. . . Ir džiugiai susirinks visą šventinį turta - vitrinų puošmenas: nukabins miglančias, cypsinčias ir raibuliuojančias lemputes, į lentynas dulkėti sukiš šokančius santaklausus, šviečiančius elniukus, brangius plastmasinius vainikus, nuplaus nuo stiklų dirbtinį sniegą ir pakiliai pradės ruoštis velykom. . . Baigsis akcijos ir išpardavimai. . .

Liūdna. . .

Va taip, kaip šventės, praeina ir gywenimas. Nė nesumatai. . .

Ir ką? Ogi nieko. . .

Dėsnis. Ne traukos. Bet labai jam giminingas. Gyvenimo dėsnis. Dabar tiksliai nepamenu jo apibrėžimo. Bet numanau, kad turėtų skambėti maždaug taip: "Kiekvienas individas turi teisę pats priimti sprendimus ir pats tvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Taip pat jis privalo stengtis paisyti visuomenės normų ir tuo pačių būti sociumo dalimi. Joks individas negali teisėtai kenkti kitam individui. . "
Ai žodžiu. Nusipezėjau į lankas. Vis dėl to laikas miegot.
Bet nelaimingoji nemiga prisikabino prie manęs kaip paskutinis kipšas. . .
Nė avių skaičiavimo nebijo, nei akiniuotos daktarės išrašytų "miego piliulyčių".
Vienas draugas siūlė gert valerijono. Nemėginau. Kam man tas extreemas. . .
sakau prašysiu kokį nors superultramegaplius filosofinį pamąstymą gyvenimiškom temom. . .

Heh. . . O gal tikrai geriau būčiau valerijono įkalus. . . :D
Nieko. Kūrybinės kančios tik priartina prie genialaus nupušimo.

P.S. Šiandien, t.y. katik perskaiciau vieno vaikinuko pasisakymus jo bloge. Šakės. Likau sužavėta iki kaulų smegenų ir iki neuronų galūnyčių. Jei atvirai, tai jau nesitikėjau, kad tokie genialiai nučiuožę žmonės gyvena Marijos žemėj. . . Net palengvėjo kažkaip. Ir bloga nuotaika dingo. Ačiū tau, supermenobaz :)
Tiksliau ačiū sesule, FreeHug, už nurodytą kryptį :)*

Labanakt. . . :]*