Tai, kas tavęs nenužudo. . .

Vėl į mintis kažkaip sugeba įsibrauti Kalėdos.

Ir staiga sukyla pačios prieštaringiausios mintys glūdėjusios kažkur giliai galvoje.

Taigi Kalėdos. Šiaip labai džiaugiuosi. Graži, miela, jauki šeimos šventė. bet kitą vertus... Daug kam ji nebeturi pirminės prasmės. Man taip pat. Aš ateistė. Ir Dievu netikiu nė pro kur. Bet Kalėdas švenčiu. Atsidėjusi ir patenkinta. Bet laukiu jų ne dėl to, kad jos man būtų kažkuo labai prasmingos. . . Ne. . .

Tiesiog Kalėdos. Dosniojo Santaklauso apsilankymo, tūsų ir giminių susirinkimo šventė. . . Visi patenkinti, laimingi. . . Juk smagu!

Bet ilgainiui jos mane pradeda stumti į depresiją. Ir ne tik mane. Daugelį, nes jos ne tokios jau smagios. . . Šiemet tai pajutau ypatingai stipriai. Negaliu ramiai džiaugtis, kai mylimi žmonės kankinasi. . . Ir apskritai kartais pradedu galvot: "O kodėl jiems?" "Kodėl man?". . . Kodėl?

Ir apie kokį gerąjį ganytoją galima kalbėt, kai geriausias pasaulyje žmogus, sulaukęs vos devyniolikos serga vėžiu. Vėlyvos stadijos. . . Ir kenčia siaubingas ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. . . Negaliu džiaugtis. . . Negaliu miegoti ramiai. . . Nes nuolatinė baimė man įsigėrė į kraują ir mane dusina. Aš beprotiškai bijau to, kas neišvengiama. . . Aš paniškai bijau, kad neteksiu nuostabiausio draugo. Žmogaus, su kuriuo praleidau gražiausias akimirkas. . . Brangaus ir mylimo. . .

Bet reikia ištvert. Privalau. Gyvenimas nesustos vien todėl, kad man žvėriškai liūdna. . . Ir nepalauks, kol blogasis periodas pasitrauks nuo manęs. . .

Tai, kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu. . .

Mėginu patikėti tuo, ir džiaugtis, kad aš gyvenu. Džiaugtis kiekviena diena.

Ir paliku susikaupusį liūdesį čia. Arba pačiam giliausiame stalčiuje. Nenešu jo ir nesklaidau. O kam?

Mėginu patikėti, kad galiu pildyti savo svajones. Kad galiu padėti tiems, kam to reikia. Kad turiu daug nuostabių draugų. . .

Kad esu, kas esu.

Kad turiu prigimtinę teisę ir galimybę bandyti pasiekti savo troškimą. . .