Nebėra. . .

***

Kas mes?

***

Ar gali man į šį klausimą atsakyti nesukdamas galvos?

Tiesiog atvirai ir paprastai. Atsakyti. Man.

Į lengvą, elementarų, paprastutį klausimą.

Raukaisi ir sakai, jog šitai jau mano filosofija...

Ir išties susimąsčiau.

Ar tikrai?

Vėl beveik apie tą patį - gyvenimo prasmę.

O tu vėl juokiesi.

Bet man geriausi klausimai tie- į kuriuos tu niekaip negali atsakyti

Vienu bespalviu žodžiu:

.Taip.

.Ne.

Man patinka stebėti tave, kaip tu išvedžioji hipotezes, kad ir pačias absurdiškiausias, ir bandai įrodyti,

kad tu sugebėsi.

Kad ir tau tai rūpi.

(nors taip nė velnio ne visada būdavo)

Kad sugebėsi įtikinti šį žmogų šalia tavęs.

Godžiomis akimis liečiantį praeivių veidus.

Klausantį tuščių kalbų besiveržiančių iš perpildytos tavo galvos.

Ir kartais užduodantį tau kokį kvailą klausimą.

O tada vėl besiklausantį.

Arba be perstojo kalbantį.

O tada atsakai:

Viskas. Čia. Dabar.

Purtau galvą.

Netikiu.

O tu kartoji... Kartoji... Kartoji....

***

Daug kalbėjom.

Apie gyvenimą.

Kaip tu sakydavai...

***

Viskas keičiasi.

Tai supratau dar tada, kai apie tą kvailą gyvenimą kalbėjom dažnai...

Ir tai buvo dar vienas iš tų skausmingų suvokimų.

Kuris išmušdavo iš pusiausvyros vos atsitiesus.

Ir taip begalę kartų.

***

O kad viskas pasikeitė, supratau kai bandei grįžt.

Tik, matyt, nebėra kaip...

Nebėra kur...

Nebėra kam...

***